Vienatve – kur gi tu?
Citatos iš Clark E. Moustakas “Vienatvė“
“Pradėjau suvokti, kad vienatvė yra nei gera, nei bloga, kad ji yra nepavaldi laikui stipraus patyrimo ir savivokos akimirka, pastūmėjanti į visiškai naują jautrumą ir sąmoningumą, kai žmogui leidžiama patirti glaudžiausią sąlytį su savo egzistencija ir esminį susilietimą su kitais.”
“Reikalaudama stiprybės, ištvermės ir vidinių galių, vienatvė leidžia asmeniui prasiskverbti iki anksčiau jam neprieinamų gelmių ir susidurti su apnuogintu vidiniu gyvenimu.”
“Išgyvenęs savo vienatvę individas subręsta, tarpsta iš jos, skleidžiasi į kitus visavertiškiau, gyvastingiau.”
“Ar bent numanote, ką reiškia nesuprasti, kaip tu jautiesi, nežinoti, ko nori, nebūti tikram dėl nieko, išskyrus nesibaigiantį skausmą ir kentėjimą?”
“Vienatvę galime vertinti dviem aspektais: kaip egzistencinę vienatvę, kuri yra neišvengiama žmoniškosios patirties dalis, ir kaip vienišumą, sukeltą nutolimo nuo savęs ir savęs atmetimo, kuris išvis nėra vienatvė, greičiau neapibrėžtas ir trikdantis nerimas.”
“Vienišumo nerimas kyla iš fundamentalaus atotrūkio tarp to, kas žmogus yra ir kuo jis apsimeta esąs. Vangi egzistencija – tai lėtinė liga, sumenkinanti asmenį ir uždusinanti bet kokį savasties skleidimąsi ar gebėjimų ir talentų raišką.”
“Menkavertiškumo jausmas taip pat susijęs su vienatvės nerimu. Didelį skausmą ir kančią kelia jausmas, kad esi nemylimas ir tavęs nepaisoma.”
