Žiema-Pavasaris

Po Žiemos visada ateina Pavasaris.
Girdite? Visada!..
Justas Jaskonis

Praeitame amžiuje, rašydamas šias eiles, dar nesuvokiau tuštumos, mirties sąvokų taip, kaip jas aiškina Buda, Castaneda.
Tačiau šiandien kadais sudėlioti žodžiai įgauna prasmę – ne tik skambesį. Kai dūžtančios formos naikina pirmiausia tuštumą, nors jos pačios(formos) ir yra tuštuma. Tyrinėkime tuštumą – ji gali būti pilna..
PILNA TUŠTUMA
Kilnoju vėją nuo žemės lig dangaus…
Kodėl gi laikas bėga į tolį nuo žmogaus ?
Vėl aš meluoju, netekdamas drąsos,
Neriu į baisią gėdą, ieškodamas tiesos.
Tylos aide, nakties šešėly,
Aš ateinu, palikdamas tave.
Giliam kaip lyguma pasaulio slėny,
Geidžiu ištirpt orgazmo pradžioje.
Noriu tikėti neviltim,
Aš egzistuoju, gyvendamas mirtim.
Mylėti noriu tą, ko nekenčiu,
Kasdien galvoju geliančiu žvilgsniu.
Ten kur raudona – jau spindi žalia.
Išnyksiu ten, kur visko nebėra.
Pakilsiu link gelmių – pajusiu galią,
Numirsiu gimdamas nauja dvasia.
Kadais parašytas spontaniškai eilėraštis vietoj laiško.
Nuostabus laikas buvo. Ir šeip, kai gimsta eilėraštis – būni emociniame pakilime – puikus jausmas!
Tau šiąnakt laišką parašysiu,
Iš žodžių tau žvaigždes sudėsiu.
Prieisiu, pabučiuosiu, apkabinsiu..
Ir vėl, kaip tąkart, šypseną veide išvysiu.
Nereikia žodžių, kai saulė šypsos,
Nereikia būt arti, kad būtume šalia.
Prieisiu, pabučiuosiu, apkabinsiu..
Nes gera vėl žinot, kad tu esi šalia.