Sau pačiam

Šiais visuotinės ir interaktyvios komunikacijos laikais ( kai visi su visais ir visaip), norėčiau pasidalinti K.Gibran žodžiais iš knygos “Pranašas“:

“Jūs šnekat, kai nebesutariat su savo mintimis;

Ir kai neįstengiate ilgiau išbūti savo širdies vienatvėje, jūs gyvenate savo lūpose, ir garsas virsta pramoga ir žaidimu.

Daugelyje jūsų šnekų mintis beveik nužudyta. Nes mintis – erdvių paukštis, kuris žodžių narve gali ir išskleidžia sparnus, bet negali paskristi.”

[K. Gibran "Pranašas"]

Jau visai netrukus ištikimiausi Lietuvos blogeriai rinksis Palangoje į Lietuvos interneto vunderkindo Andriaus Kleivos organizuojamą BlogOUT 2009 renginį. Belaukiant ilgos kelionės per kopas šį savaitgalį, užplūdo mintys, kad mus, blogerius, sieja nematoma jėga – bendruomeniškumo faktorius labai stiprus pas mus.

Ruošiuosi į renginį, kur bus apie 40 labai skirtingų žmonių, bet tuo pačiu, jie taip gerai pažįstami, idant beveik kiekvieną dieną skaitome jų mintis ir gyvenimo įspūdžius.

Tikiuosi, blogerių kontekste būti irgi tiek pat žinomas ir savas iš savo viešųjų minčių.

Jei nors viena mintis, skaitant knygą verta dėmesio – vadinas knyga buvo gera. Tokia yra Douglas Coupland knyga “Gyvenimas po Dievo”. Išrinkau net 6 perliukus, kuriais norėčiau pasidalinti..

1. Tačiau aš suvokiau, kad gebėjimas nejausti vienatvės turi ir labai konkrečią kainą – pavojų visiškai nieko nejausti.
2. Kartais tik tada supranti, kad esi blogai nusiteikęs, kai kitas žmogus pažeidžia tavo erdvę.
3. Visa tai prisimindamas, apsidairiau ir prieš mane iškyla vėjo nugairintas valkatos veidas – veidas, kuris man primena, kad dar liko kažkas, kuo galima tikėti, kai jau nebelieka kuo tikėti.
4. Kodėl nepabandžius aiškinti savo asmeninį gyvenimą taip, lyg jis būtų sapnas, o ne atvirkščiai?
5. Mes visi esam kilę iš tos sumautos vidurinės klasės, kuri niekada nepražūsta. Norint, kad kas nors pražūtų, pirmiausia reikia ką nors turėti, tikejimą ar panašiai, o vidurinė klasė nieko tokio iš tikrųjų niekada neturėjo.
6. Mano paslaptis yra tokia: man reikia Dievo, aš sergu, pavargau ir nebegaliu būti vienas. Man reikia Dievo, kad jis padėtų duoti, nes atrodo, kad jau nebesugebu nieko duoti; kad padėtų man būti gera, nes atrodo, kad jau nebesugebu būti geras; kad padėtų man mylėti, nes atrodo, kad jau praradau gebėjimą mylėti.

Douglas Coupland.Gyvenimas po Dievo