Sau pačiam

[Butterfly by ~AiK-art]

Pasiilgau!..

Bučiuoju tavo žandą, nes mačiau kaip kadais ant jo nutūpė drugelis.
Glostau tavo plaukus, nes regėjau kaip ryte saulė juos šukavo.
Paimu tavo rankas, nes tiek daug noriu pasakyti, o laiko tiek mažai – pasiilgau tavęs..

Ilgiuosi tavęs, kaip rytas ilgisi saulėtekio.
Ilgiuosi tavęs, kaip naktis liūdi be žvaigždžių.
Pasiilgau tavęs, kaip jūra ilgisi upių.
Pasiilgau tavęs, kaip liūdesys ilgisi džiaugsmo.

Tu dėl to nekalta, nes aš tiesiog šią akimirką ilgiuosi tavęs..

[I Believe in Communication by *carlzon]

Skaitant darbo skelbimus, nuolat sukelia šypseną reikalavimas kandidatui – komunikabilumas. Taip, šiais komunikacijos laikais, kai visi su visais visur ir, deja, bet kaip komunikuoja, kai kur toks reikalavimas yra pagrįstas. Bet tikrai ne visur. K. Gibran apie Šneką irgi yra išsakęs savo nuomonę.

Nes linkęs į komunikaciją darbuotojas yra mažiau produktyvus, jei jo darbas ne vien šnekėjimas. Prisiminkime mūsų šnekučius draugus – ar jie tie, kurie atlieka daugiausia darbo? Tikriausiai – ne.

Tai gal darbdaviai galėtų vieną kartą apsispręsti: ar jiems reikia, darbuotojo, kuris juos užkalbėtų, ar to, kuris tiesiog nudirbtų darbus.

Ne veltui yra posakis: mažiau kalbų – daugiau darbų..

[Night night by Yersinia ]

Nebylios naktys, užgesę garsai – gyvenimo ritmas padusęs visai.

Tik širdis vis nestoja – optimistė jinai. Vis tiki, kad rytas ateis ir užgims vėl garsai.

Jūs norite išgirsti tai kas jums patiktų – nesulauksite..
Jūs tikitės, kad rašysiu, kas man aktualu – nesulauksite!
Rašysiu tik tada, kai negalėsiu tylėti..

K. Gibran savo veikale “Pranašas” apie Džiaugsmą ir Liūdesį rašo:

“Jūsų džiaugsmas – tai liūdesys be kaukės. Ir tas pats šulinys, iš kurio sklinda jūsų juokas, dažnai būna pilnas jūsų ašarų. Ir nejau gali būti kitaip? Kuo giliau į jūsų esybę įsismelkia liūdesys, tuo daugiau džiaugsmo galite savyje sutalpinti.”

Tad liūdesys gali būti saldus, tiesa?..