Citatos iš Clark E. Moustakas “Vienatvė“

“Pradėjau suvokti, kad vienatvė yra nei gera, nei bloga, kad ji yra nepavaldi laikui stipraus patyrimo ir savivokos akimirka, pastūmėjanti į visiškai naują jautrumą ir sąmoningumą, kai žmogui leidžiama patirti glaudžiausią sąlytį su savo egzistencija ir esminį susilietimą su kitais.”

“Reikalaudama stiprybės, ištvermės ir vidinių galių, vienatvė leidžia asmeniui prasiskverbti iki anksčiau jam neprieinamų gelmių ir susidurti su apnuogintu vidiniu gyvenimu.”

“Išgyvenęs savo vienatvę individas subręsta, tarpsta iš jos, skleidžiasi į kitus visavertiškiau, gyvastingiau.”

“Ar bent numanote, ką reiškia nesuprasti, kaip tu jautiesi, nežinoti, ko nori, nebūti tikram dėl nieko, išskyrus nesibaigiantį skausmą ir kentėjimą?”

“Vienatvę galime vertinti dviem aspektais: kaip egzistencinę vienatvę, kuri yra neišvengiama žmoniškosios patirties dalis, ir kaip vienišumą, sukeltą nutolimo nuo savęs ir savęs atmetimo, kuris išvis nėra vienatvė, greičiau neapibrėžtas ir trikdantis nerimas.”

“Vienišumo nerimas kyla iš fundamentalaus atotrūkio tarp to, kas žmogus yra ir kuo jis apsimeta esąs. Vangi egzistencija – tai lėtinė liga, sumenkinanti asmenį ir uždusinanti bet kokį savasties skleidimąsi ar gebėjimų ir talentų raišką.”

“Menkavertiškumo jausmas taip pat susijęs su vienatvės nerimu. Didelį skausmą ir kančią kelia jausmas, kad esi nemylimas ir tavęs nepaisoma.”

[Brainstorm by ozhan]

“Šių metų žurnalo “Marketingas” Nr.11 akis užkliuvo už R.Kalčinskaitės straipsnio “Proto šturmas, elkis kaip girtas persas!”. Proto šturmo metodo ištakas autorė sieja su senovės persais.

Pasirodo, spręsdami sudėtingas problemas persai tam skirdavo dvi dienas. Pirmą dieną gerai “įkaldavo” tuometinių stipriųjų gėrimų ir tokios būsenos mėgindavo sugeneruoti kuo daugiau ir įvairesnių konkrečios problemos sprendimo būdų. Kaip suprantu, blaiviausias iš jų visą tai turėdavo surašyti ant popieriaus.

Antrą dieną (jau blaiviomis galvomis) sėsdavo prie vakar dieną sudaryto sąrašo ir mėgindavo įvertinti visas sugeneruotas idėjas. Vertingiausią idėją pasirankdavo kaip galutinį sprendimą. ” [V.Visockas]

[Night night by Yersinia ]

Nebylios naktys, užgesę garsai – gyvenimo ritmas padusęs visai.

Tik širdis vis nestoja – optimistė jinai. Vis tiki, kad rytas ateis ir užgims vėl garsai.

Jūs norite išgirsti tai kas jums patiktų – nesulauksite..
Jūs tikitės, kad rašysiu, kas man aktualu – nesulauksite!
Rašysiu tik tada, kai negalėsiu tylėti..

K. Gibran savo veikale “Pranašas” apie Džiaugsmą ir Liūdesį rašo:

“Jūsų džiaugsmas – tai liūdesys be kaukės. Ir tas pats šulinys, iš kurio sklinda jūsų juokas, dažnai būna pilnas jūsų ašarų. Ir nejau gali būti kitaip? Kuo giliau į jūsų esybę įsismelkia liūdesys, tuo daugiau džiaugsmo galite savyje sutalpinti.”

Tad liūdesys gali būti saldus, tiesa?..

Šiais visuotinės ir interaktyvios komunikacijos laikais ( kai visi su visais ir visaip), norėčiau pasidalinti K.Gibran žodžiais iš knygos “Pranašas“:

“Jūs šnekat, kai nebesutariat su savo mintimis;

Ir kai neįstengiate ilgiau išbūti savo širdies vienatvėje, jūs gyvenate savo lūpose, ir garsas virsta pramoga ir žaidimu.

Daugelyje jūsų šnekų mintis beveik nužudyta. Nes mintis – erdvių paukštis, kuris žodžių narve gali ir išskleidžia sparnus, bet negali paskristi.”

[K. Gibran "Pranašas"]

Jei nors viena mintis, skaitant knygą verta dėmesio – vadinas knyga buvo gera. Tokia yra Douglas Coupland knyga “Gyvenimas po Dievo”. Išrinkau net 6 perliukus, kuriais norėčiau pasidalinti..

1. Tačiau aš suvokiau, kad gebėjimas nejausti vienatvės turi ir labai konkrečią kainą – pavojų visiškai nieko nejausti.
2. Kartais tik tada supranti, kad esi blogai nusiteikęs, kai kitas žmogus pažeidžia tavo erdvę.
3. Visa tai prisimindamas, apsidairiau ir prieš mane iškyla vėjo nugairintas valkatos veidas – veidas, kuris man primena, kad dar liko kažkas, kuo galima tikėti, kai jau nebelieka kuo tikėti.
4. Kodėl nepabandžius aiškinti savo asmeninį gyvenimą taip, lyg jis būtų sapnas, o ne atvirkščiai?
5. Mes visi esam kilę iš tos sumautos vidurinės klasės, kuri niekada nepražūsta. Norint, kad kas nors pražūtų, pirmiausia reikia ką nors turėti, tikejimą ar panašiai, o vidurinė klasė nieko tokio iš tikrųjų niekada neturėjo.
6. Mano paslaptis yra tokia: man reikia Dievo, aš sergu, pavargau ir nebegaliu būti vienas. Man reikia Dievo, kad jis padėtų duoti, nes atrodo, kad jau nebesugebu nieko duoti; kad padėtų man būti gera, nes atrodo, kad jau nebesugebu būti geras; kad padėtų man mylėti, nes atrodo, kad jau praradau gebėjimą mylėti.

Douglas Coupland.Gyvenimas po Dievo