Sau pačiam » Dūmai

Šventoji balandį

Justas — Sun, 11 Apr 2010 18:53:06 +0000

Graži šiandien buvo diena Šventojoje. Aš čia jau tris savaites – lange matosi kaip vakare leidžias saulė.

O dabar šiek tiek vaizdų, kaip atrodo Šventoji balandžio mėnesio savaitgalio vakarą..

Va tokia ta Šventoji, besileidžiant saulei.. Laukite kitų vaizdų!..

Liūdesio akys

Justas — Mon, 03 Aug 2009 21:32:25 +0000

[Night night by Yersinia ]

Nebylios naktys, užgesę garsai – gyvenimo ritmas padusęs visai.

Tik širdis vis nestoja – optimistė jinai. Vis tiki, kad rytas ateis ir užgims vėl garsai.

Jūs norite išgirsti tai kas jums patiktų – nesulauksite..
Jūs tikitės, kad rašysiu, kas man aktualu – nesulauksite!
Rašysiu tik tada, kai negalėsiu tylėti..

K. Gibran savo veikale “Pranašas” apie Džiaugsmą ir Liūdesį rašo:

“Jūsų džiaugsmas – tai liūdesys be kaukės. Ir tas pats šulinys, iš kurio sklinda jūsų juokas, dažnai būna pilnas jūsų ašarų. Ir nejau gali būti kitaip? Kuo giliau į jūsų esybę įsismelkia liūdesys, tuo daugiau džiaugsmo galite savyje sutalpinti.”

Tad liūdesys gali būti saldus, tiesa?..

Mažiau yra daugiau

Justas — Tue, 28 Apr 2009 08:08:55 +0000

Man patinka stebėti vaikus – jie geba džiaugtis mažais dalykais – dar nėra gyvenimo sugadinti. Vaikui pakanka šypsenos ar saldainio, kad pataptų laimingas.

Kartais ir mes – didieji – reaguojame kaip vaikai. Koks yra džiaugsmas pradentančiąjam blogeriui, kai jis surenka 30 prenumeratorių – nes tai pažinimo džiaugsmas. Abejoju, ar pasiekus 1000 blogo prenumeratorių, jų autorius apima panašus ar didesnis jausmas. Tas pats ir su pinigais bei tikslais..

Tad matyt nebūtų galima dėti lygybės ženklo: didesnis rezultatas=daugiau džiaugsmo. Nes kartais tiesiog mažiau yra daugiau.

Dalytė manęs

Justas — Fri, 17 Apr 2009 05:00:51 +0000

Tavo akys spindi mano mintyse.
Tavo šypseną regiu aš akyse.

Tai tu prieš mane – tokia kaip esi.
Tokia nuostabi – tave bučiuoju savam ilgesy..

Nes Tu – dalytė manęs esi.

Pavasaris ir gamtos metamorfozės nenumaldomai veikia ir mus bei mūsų mintis. Tai metas, kai vėl atbunda ilgesys praeičiai, bet matyt, tik tam, kad dar giliau visa tai paslėptume savo atminties kloduose.

Tavo balsas

Justas — Fri, 10 Apr 2009 06:00:07 +0000

Tavo balsas glamonėja širdį – kiekvienas ištartas žodis krenta šilkine skraiste.

Kai tavo lūpos juda, norisi bučiuoti tave – perimti visus tavo tariamus garsus, kad netyčia nei vienas nepaspruktų.

O kaip norėčiau, kad tavo balsas pradėtų kiekvieną rytą ir kartu paleistų vakarus.

Tavo balsas apsigyveno mano širdies delne ir dar ilgai būsiu priklausomas tau ir tavajam balsui..