O kai pienėmis snigs, mes jau gersim arbatą.

Tu sedėsi šalia – aš klausysiuos tavęs.

Ir žiūrėsim pro langą – ten į aukštį, į dangų.

Ir svajosim kartu, o už lango -  pienėmis snigs..

Pasiilgau!..

Bučiuoju tavo žandą, nes mačiau kaip kadais ant jo nutūpė drugelis.
Glostau tavo plaukus, nes regėjau kaip ryte saulė juos šukavo.
Paimu tavo rankas, nes tiek daug noriu pasakyti, o laiko tiek mažai – pasiilgau tavęs..

Ilgiuosi tavęs, kaip rytas ilgisi saulėtekio.
Ilgiuosi tavęs, kaip naktis liūdi be žvaigždžių.
Pasiilgau tavęs, kaip jūra ilgisi upių.
Pasiilgau tavęs, kaip liūdesys ilgisi džiaugsmo.

Tu dėl to nekalta, nes aš tiesiog šią akimirką ilgiuosi tavęs..

Mačiau kaip gimsti mano akyse.
Kaip tavo spinduliai švelniai paliečia mane.
O vėliau stebėjau tavo saulėlydį.
Tavo spinduliai vis tolo nuo mano akių žemyn link horizonto.

Pakeliu akis ir tu ateini į mano žvilgsnį.
Džiaugsmo banga užlieja aplinką ir mūsų veidai pradeda spindėti.

Pirmieji žodžiai, tarsi nedrąsūs naujai ragaujamo vyno gurkšniai – maži ir savyje subrandinę daug dar neatpažintų jausmų.

Mėgaujuosi tavo kvapu ir skoniu, ieškau naujų spalvų, akimis bėgiodamas po tavo šypseną. O tuo pat metu, prigludęs krūtine prie tavęs, perduodu tiek ilgai kauptą ilgesį.

Tavo akys vėl susiranda mano žvilgsnį – prikausto jį – ir užsimerkia, taip pasiimdamos jį sau..

Tuo metu suskamba telefonas – rytas – laikas keltis. Gražus tas sapnas buvo..

Ir mes ateisim – į žalią pievą miško pakrašty.
Suglausim nugaras – kaip tąkart – stebėsim saulę iš toli.

Šešėliai leisis, aidai dainuos -
Suliesim mūsų širdis savuos delnuos..