Egoizmas – tai mūsų žmonių viena iš vidinių varomųjų jėgų, tarsi vėjas. Mums tik reikia nukreipti savo vidines bures į šį vėją, kad plauktume.

Egoizmas tampa neigiamu tada, kai mūsų burės kiauros – vėjas prasiveržia į išorę įvairiomis puikybės ir tuštumos formomis, dar labiau plėšydamas vidinę burę.

“Pasipūtimas – didžiausias žmogaus priešas. Jį silpnina įsižeidimai dėl gerų ar blogų aplinkinių žmonių veiksmų. Pasipūtimas reikalauja praleisti didžiąją gyvenimo dalį dėl ko ar kieno nors įžeistam.” – Carlos Castaneda “Vidinė ugnis”

2 responses


Do you want to comment?

Comments RSS and TrackBack Identifier URI ?

Palikau komentarą “tolimuose”, panašiai galėčiau kalbėti ir apie egoizmą. Norint, net patį didžiausią egoistą, būtų galima įprasminti kaip savo nuodėmklausį, nes jis tikrai suprastų. Mes nusidėję labiau už jį… Jis žino, jog nori SAU, o mes meluojam, jog SAU nieko nenorim, norėdami ir pavydėdami savo atspindžiui egoisto akyse.

2009/01/18 17:08

Ačiū Justina, už komentarą – su tavo mintim sutinku. Tik šio įrašo intencija yra parodyti, kad egoizmas gali būti panaudotas kaip vidinė jėga progresyviai veiklai.

2009/01/19 15:19

Comment now!
















Trackbacks