Jei nors viena mintis, skaitant knygą verta dėmesio – vadinas knyga buvo gera. Tokia yra Douglas Coupland knyga “Gyvenimas po Dievo”. Išrinkau net 6 perliukus, kuriais norėčiau pasidalinti..
- Tačiau aš suvokiau, kad gebėjimas nejausti vienatvės turi ir labai konkrečią kainą – pavojų visiškai nieko nejausti.
- Kartais tik tada supranti, kad esi blogai nusiteikęs, kai kitas žmogus pažeidžia tavo erdvę.
- Visa tai prisimindamas, apsidairiau ir prieš mane iškyla vėjo nugairintas valkatos veidas – veidas, kuris man primena, kad dar liko kažkas, kuo galima tikėti, kai jau nebelieka kuo tikėti.
- Kodėl nepabandžius aiškinti savo asmeninį gyvenimą taip, lyg jis būtų sapnas, o ne atvirkščiai?
- Mes visi esam kilę iš tos sumautos vidurinės klasės, kuri niekada nepražūsta. Norint, kad kas nors pražūtų, pirmiausia reikia ką nors turėti, tikejimą ar panašiai, o vidurinė klasė nieko tokio iš tikrųjų niekada neturėjo.
- Mano paslaptis yra tokia: man reikia Dievo, aš sergu, pavargau ir nebegaliu būti vienas. Man reikia Dievo, kad jis padėtų duoti, nes atrodo, kad jau nebesugebu nieko duoti; kad padėtų man būti gera, nes atrodo, kad jau nebesugebu būti geras; kad padėtų man mylėti, nes atrodo, kad jau praradau gebėjimą mylėti.
3 responses
Do you want to comment?
Comments RSS and TrackBack Identifier URI ?
Trackbacks