Praeitame amžiuje, rašydamas šias eiles, dar nesuvokiau tuštumos, mirties sąvokų taip, kaip jas aiškina Buda, Castaneda.
Tačiau šiandien kadais sudėlioti žodžiai įgauna prasmę – ne tik skambesį. Kai dūžtančios formos naikina pirmiausia tuštumą, nors jos pačios(formos) ir yra tuštuma. Tyrinėkime tuštumą – ji gali būti pilna..
PILNA TUŠTUMA
Kilnoju vėją nuo žemės lig dangaus…
Kodėl gi laikas bėga į tolį nuo žmogaus ?
Vėl aš meluoju, netekdamas drąsos,
Neriu į baisią gėdą, ieškodamas tiesos.
Tylos aide, nakties šešėly,
Aš ateinu, palikdamas tave.
Giliam kaip lyguma pasaulio slėny,
Geidžiu ištirpt orgazmo pradžioje.
Noriu tikėti neviltim,
Aš egzistuoju, gyvendamas mirtim.
Mylėti noriu tą, ko nekenčiu,
Kasdien galvoju geliančiu žvilgsniu.
Ten kur raudona – jau spindi žalia.
Išnyksiu ten, kur visko nebėra.
Pakilsiu link gelmių – pajusiu galią,
Numirsiu gimdamas nauja dvasia.
One response
Do you want to comment?
Comments RSS and TrackBack Identifier URI ?
Trackbacks