Kas nutiko mums? Kodėl mes tapom tolimi?..

Gyvenimas mus suveda su nuostabiais žmonėmis, kurie tampa mūsų gyvenimo dalimi.  Bet ateina metas – jie palieka mūsų gyvenimą – atsiranda tuštuma, kuri po truputį užsipildo kitais įvykiais ir tampa jau per maža, kad į ją sugrįžtų artimas žmogus.

Tad vertinkim savo tuštumą, neleiskim jai aplipti nereikšmingais įvykiais, kad artimi žmonės netaptų tolimi..

4 responses


Do you want to comment?

Comments RSS and TrackBack Identifier URI ?

Labai aktualią temą palietei…Šiame kibernetikos amžiuje vis labiau atitrūkstam nuo artimųjų. Labai keistas dalykas-technologijos tobulėja,jos turėtų palengvint mūsų buitį ir taupyt laiką, bet anaiptol, mes vis mažiau randam laiko susitikt, parašyt laišką ir pan. Na, bet viskas priklauso nuo mūsų…

2008/12/18 14:41

labai teisingas pastebejimas.Taciau jei is tiesu tas zmogus yra labai artimas tau ir gimininga siela, tai tada kai jis sugris,jam visada atsiras vietos tavo gyvenime, o visa kita persidelios kitaip savaime.

2008/12/18 14:54

Kažkada teko girdėti (o gal skaityti — nepamenu) vieną labai teisingą, mano manymu, mintį: draugų nereikia turėti — su jais reikia draugauti. Spėčiau, kad žmonės, kurie “tampa gyvenimo dalimi, bet palieka gyvenimą” kažkuriame taške buvo nepatenkinti santykių kokybe.

2008/12/18 22:29

Mūsų tuštuma vienintelė turėtų priklausyti Tik mums. Neverta į ją įsileisti nei artimų, nei tolimų širdžių. Kažin ar mūsų pačių širdys tą tuštumą užpildo. Reikėtų visiems išmokti pasverti gyvenimo prieskonius ir būtent juos padalinti, po saujelę, mylimiems. Savo tuščią vienatvę saugokime kaip prioritetą egzistavimui, nes tuščias niekada negyvena. Tokia būtų mano nuomonė, matyt, apie savo pačios tuštumą…

2009/01/18 16:59

Comment now!
















Trackbacks