Kadais rašytas laiškas draugei apie: knygas, meilę, gėles bei tikėjimą! Paskaitykite ir viską suprasite – labai gražus..:)

Kai knygos perskaitytos – stoja tyla..

O jei rimčiau – džiaugiuosi, kad tos trys knygos tau per kelias savaites parodė, kokia skirtinga gali būti meilė. Kokia ji bebūtų – ji visada pilna nepamirštamų akimirkų – nesvarbu, kad išgalvotų. Ir jeigu kažkas sako: jaučiu, vadinas, gyvenu – tai yra tiesa. Nes jausti, o ne liesti – tai yra gyvenimas.

Kai jausmai silpsta, mes norime daugiau liesti, vėliau – dažniau liesti, kol galiausiai užsigeidžiame, kad liestų mus, tikėdamiesi, kad jausmai atgims. Bet liesti – tai juk negyventi. Tik neregys liečia daiktus aplinkui, nes jis nemato ir taip priverstas pažinti pasaulį. Kiek daug aplinkui neregių..

Mintyse gimsta ateities miestai, ten pat gimsta ir meilė. O meilėje iš naujo užgimstame mes patys. Ir nesvarbu, kur meilės sekla pasodinta. Ją kaip stropus sodininkas turi prižiūrėti, kol iš jos išaugs daigas, o iš jo – medis.

Matyt, tai paprasčiausias būdas patikrinti, ar žmogus pajėgus išsaugoti meilę ir santykius – padovanoti jam neskintą gėlę. Daugumos gėlės greičiausiai nuvys, nes žmonėms pritrūks laiko. Tai kaip jie gali išsaugoti artimą žmogų, jei nesusitvarko su gėlele?

Tad išdalinkim gėles žmonėms ir išmokinkim pirma prižiūrėti jas, kasdien pasakodami apie meilę!..

..nakties tylą jau gaubia tamsa. Kiekvienas sapnuose jau paišo savo rytojų: rytojaus stresą, ar rytojaus ilgesį. O va, ten kažkas gražiai sau spalvina smėlėtas kopas. Taip mes kiekvienas sau laistome daigelius. Mylime ar nekenčiame kažko, bet vis tiek apie tai galvojame, vadinas rūpinamės – tą ir gauname..

Mylėk save!.. Ir tu viena akimirką patikėsi, kad turi sparnus. O kai tikėsi – galėsi skristi, kaip skrenda paukščiai..Tikėk savim, kaip visas pasaulis tiki, kad po nakties būtinai išauš rytas… ]]> http://www.jaskonis.lt/is-laisko-draugui-nakties-tyla/feed/ 0