Skaitant darbo skelbimus, nuolat sukelia šypseną reikalavimas kandidatui – komunikabilumas. Taip, šiais komunikacijos laikais, kai visi su visais visur ir, deja, bet kaip komunikuoja, kai kur toks reikalavimas yra pagrįstas. Bet tikrai ne visur. K. Gibran apie Šneką irgi yra išsakęs savo nuomonę.

Nes linkęs į komunikaciją darbuotojas yra mažiau produktyvus, jei jo darbas ne vien šnekėjimas. Prisiminkime mūsų šnekučius draugus – ar jie tie, kurie atlieka daugiausia darbo? Tikriausiai – ne.

Tai gal darbdaviai galėtų vieną kartą apsispręsti: ar jiems reikia, darbuotojo, kuris juos užkalbėtų, ar to, kuris tiesiog nudirbtų darbus.

Ne veltui yra posakis: mažiau kalbų – daugiau darbų..

[Night night by Yersinia ]

Nebylios naktys, užgesę garsai – gyvenimo ritmas padusęs visai.

Tik širdis vis nestoja – optimistė jinai. Vis tiki, kad rytas ateis ir užgims vėl garsai.

Jūs norite išgirsti tai kas jums patiktų – nesulauksite..
Jūs tikitės, kad rašysiu, kas man aktualu – nesulauksite!
Rašysiu tik tada, kai negalėsiu tylėti..

K. Gibran savo veikale “Pranašas” apie Džiaugsmą ir Liūdesį rašo:

“Jūsų džiaugsmas – tai liūdesys be kaukės. Ir tas pats šulinys, iš kurio sklinda jūsų juokas, dažnai būna pilnas jūsų ašarų. Ir nejau gali būti kitaip? Kuo giliau į jūsų esybę įsismelkia liūdesys, tuo daugiau džiaugsmo galite savyje sutalpinti.”

Tad liūdesys gali būti saldus, tiesa?..

“Mes laiką matuojam pagal daugybę saulių, jie – mažomis kišeninėmis mašinėlėmis.

Dabar pasakykit – ar įmanoma mums susitikti toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku?”

Iš K. Gibran knygos  “Pranašas“.