Pasiilgau!..

Bučiuoju tavo žandą, nes mačiau kaip kadais ant jo nutūpė drugelis.
Glostau tavo plaukus, nes regėjau kaip ryte saulė juos šukavo.
Paimu tavo rankas, nes tiek daug noriu pasakyti, o laiko tiek mažai – pasiilgau tavęs..

Ilgiuosi tavęs, kaip rytas ilgisi saulėtekio.
Ilgiuosi tavęs, kaip naktis liūdi be žvaigždžių.
Pasiilgau tavęs, kaip jūra ilgisi upių.
Pasiilgau tavęs, kaip liūdesys ilgisi džiaugsmo.

Tu dėl to nekalta, nes aš tiesiog šią akimirką ilgiuosi tavęs..

Tavo akys spindi mano mintyse.
Tavo šypseną regiu aš akyse.

Tai tu prieš mane – tokia kaip esi.
Tokia nuostabi – tave bučiuoju savam ilgesy..

Nes Tu – dalytė manęs esi.

Pavasaris ir gamtos metamorfozės nenumaldomai veikia ir mus bei mūsų mintis. Tai metas, kai vėl atbunda ilgesys praeičiai, bet matyt, tik tam, kad dar giliau visa tai paslėptume savo atminties kloduose.